Vadovas atneša man paskaityti žurnalą, aš peržiūrėjau paveiksliukus ir suėmė juokas. Tas žurnalas apie dirbančias moteris, su nuotraukomis piločių, daktarių ir inžinierių. Jam labai tiktų šis viršelis!
Tad noriu pašnekėti apie moters situaciją Japonijoje, nes tai dar viena diskusijų tema, pasiūlyta žmonėm pačios valstybės.
2011 metų tyrimo rezultatai parodė, kad 63 proc. moterų meta darbus, nes jų netenkina karjeros galimybės [3]. Tad ministras pirmininkas Shinzo Abe turi tikslą, kad 2020 metais 30 proc. vadovaujančių pozicijų Japonijoje užimtų moterys. Tikimasi, kad dirbančių moterų skaičiaus augimas padidins BVP 15 proc., taip pat padės pristabdyti darbo jėgos Japonijoje mažėjimą. Šiuo metu iš 10 vadybininkų vidutiniškai tik viena yra mergina. Šis skaičius dar mažesnis gamybinėse įmonėse. Taip pat prognozuojama, kad dėl mažėjančio gimstamumo, dirbančių žmonių iki 2050 Japonijoje sumažės net 40 proc. [1]. Visos šios priežastys skatina valstybę skirti daug dėmesio moterų įtraukimui į darbo rinką.
Varginančios ilgos darbo valandos, dažnai užsitęsiančios net iki vidurnakčio, deja, nežavi moterų, kuriuos planuoja turėti šeimą. Todėl tradiciškai, tik ištekėjusios pavirsta namų šeimininkėmis. Moterys nerimauja, kad šeimyninis gyvenimas nėra suderinamas su darbu, todėl dažnai pasirenka šeimą vietoj karjeros. Antra priežastis, kodėl sunku suderinti darbą ir vaikus, yra vyrų tradicinis požiūris į šeimą. Jie nepadeda namų ruošos darbuose, nes yra įsisenėjusios tradicijos, kad namai yra moters pareiga, kaip ir vaikų priežiūra. Tad vidutiniškai japonai vyrai praleidžia 15 min per dieną su savo vaikais [2]. Taip pat nėra pakankamai valstybinių vaiko priežiūros centrų, kur būtų galima palikti vaikus darbo metu, o privatūs darželiai ne visiem „įkandami“.
Šios problemos jau yra sprendžiamos. Kai kurios įmonės griežtai apribojo darbo laiką iki 19:00. Taip pat Abe stengiasi palengvinti emigrantų priėmimo į darbą taisykles šalyje, kad šie žmonės padėtų auginti vaikus. Nuolat šnekama spaudoje apie dirbančias moteris, siekiama pakeisti nusistovėjusį požiūrį, kalbama apie augantį skyrybų skaičių šalyje bei akcentuojama finansinės nepriklausomybės svarba. Tačiau 2013 tyrimai parodė, kad kas trečia jauna moteris nori būti namų šeimininkė, ir tik kas penktas vyras pasisakė, kad nori turėti žmoną, kuri nedirbtų [1].
Klausimas „ar planuoji turėti vaikų?“ pokalbio dėl darbo metu yra vis dar priimtinas, tad pasirinkusios darbą – jos atsisako šeimos. O vyriško dėmesio poreikį užpildo apsilankymais klubuose, restoranuose ir baruose, kur kartu su kokteliu gali užsisakyti ir draugą iš katalogo vakarui.
Mano darbe yra vyrų, kurių žmonos nedirba, nors jie ir neturi vaikų. Kai aš paklausiu „ką ji veikia visą dieną?“, jie atsako, kad „skalbia, daro valgyt ir laukia manęs“. Tada mintyse nusijuokiu, „kad tu anksčiau 11 vakaro niekad neišeini iš darbo, o pietus valgai valgykloj“. Taip pat yra daug žmonų, kurios jau užaugino vaikus, jie jau lanko universitetus, bet jos vis tiek nedirba. Tad drįstu teigti, kad čia ne tik pati sistema kalta, bet ir pačios moters požiūris į darbą. O ir tos, kurios dirba, niekad negirdėjau, kad sakytų savo nuomonę ar prisiimtų daugiau atsakomybės. Dažniausiai daro kažką, kas neįpareigoja – tvarko popierius, atsiliepinėja telefonu, dirba asistentėmis. Esu pastebėjus, kad jos nemėgsta būti pranašesnes už vyrus: jei paklausi klausimo viešai, sakys, kad nežino, jei paklausi pasikvietus asmeniškai – papasakos nuo A iki Z.
Tad smagu pasidžiaugti, kad pas mus vis dėlto vyrai nesigėdija gaminti valgyt ar pasiimti vaikus iš darželio, o moterys turi tiek pat galimybių ir noro reikšti nuomonę ir prisiimti atsakomybę darbe, kaip ir vyrai.
Tad noriu pašnekėti apie moters situaciją Japonijoje, nes tai dar viena diskusijų tema, pasiūlyta žmonėm pačios valstybės.
2011 metų tyrimo rezultatai parodė, kad 63 proc. moterų meta darbus, nes jų netenkina karjeros galimybės [3]. Tad ministras pirmininkas Shinzo Abe turi tikslą, kad 2020 metais 30 proc. vadovaujančių pozicijų Japonijoje užimtų moterys. Tikimasi, kad dirbančių moterų skaičiaus augimas padidins BVP 15 proc., taip pat padės pristabdyti darbo jėgos Japonijoje mažėjimą. Šiuo metu iš 10 vadybininkų vidutiniškai tik viena yra mergina. Šis skaičius dar mažesnis gamybinėse įmonėse. Taip pat prognozuojama, kad dėl mažėjančio gimstamumo, dirbančių žmonių iki 2050 Japonijoje sumažės net 40 proc. [1]. Visos šios priežastys skatina valstybę skirti daug dėmesio moterų įtraukimui į darbo rinką.
Varginančios ilgos darbo valandos, dažnai užsitęsiančios net iki vidurnakčio, deja, nežavi moterų, kuriuos planuoja turėti šeimą. Todėl tradiciškai, tik ištekėjusios pavirsta namų šeimininkėmis. Moterys nerimauja, kad šeimyninis gyvenimas nėra suderinamas su darbu, todėl dažnai pasirenka šeimą vietoj karjeros. Antra priežastis, kodėl sunku suderinti darbą ir vaikus, yra vyrų tradicinis požiūris į šeimą. Jie nepadeda namų ruošos darbuose, nes yra įsisenėjusios tradicijos, kad namai yra moters pareiga, kaip ir vaikų priežiūra. Tad vidutiniškai japonai vyrai praleidžia 15 min per dieną su savo vaikais [2]. Taip pat nėra pakankamai valstybinių vaiko priežiūros centrų, kur būtų galima palikti vaikus darbo metu, o privatūs darželiai ne visiem „įkandami“.
Šios problemos jau yra sprendžiamos. Kai kurios įmonės griežtai apribojo darbo laiką iki 19:00. Taip pat Abe stengiasi palengvinti emigrantų priėmimo į darbą taisykles šalyje, kad šie žmonės padėtų auginti vaikus. Nuolat šnekama spaudoje apie dirbančias moteris, siekiama pakeisti nusistovėjusį požiūrį, kalbama apie augantį skyrybų skaičių šalyje bei akcentuojama finansinės nepriklausomybės svarba. Tačiau 2013 tyrimai parodė, kad kas trečia jauna moteris nori būti namų šeimininkė, ir tik kas penktas vyras pasisakė, kad nori turėti žmoną, kuri nedirbtų [1].
Klausimas „ar planuoji turėti vaikų?“ pokalbio dėl darbo metu yra vis dar priimtinas, tad pasirinkusios darbą – jos atsisako šeimos. O vyriško dėmesio poreikį užpildo apsilankymais klubuose, restoranuose ir baruose, kur kartu su kokteliu gali užsisakyti ir draugą iš katalogo vakarui.
Mano darbe yra vyrų, kurių žmonos nedirba, nors jie ir neturi vaikų. Kai aš paklausiu „ką ji veikia visą dieną?“, jie atsako, kad „skalbia, daro valgyt ir laukia manęs“. Tada mintyse nusijuokiu, „kad tu anksčiau 11 vakaro niekad neišeini iš darbo, o pietus valgai valgykloj“. Taip pat yra daug žmonų, kurios jau užaugino vaikus, jie jau lanko universitetus, bet jos vis tiek nedirba. Tad drįstu teigti, kad čia ne tik pati sistema kalta, bet ir pačios moters požiūris į darbą. O ir tos, kurios dirba, niekad negirdėjau, kad sakytų savo nuomonę ar prisiimtų daugiau atsakomybės. Dažniausiai daro kažką, kas neįpareigoja – tvarko popierius, atsiliepinėja telefonu, dirba asistentėmis. Esu pastebėjus, kad jos nemėgsta būti pranašesnes už vyrus: jei paklausi klausimo viešai, sakys, kad nežino, jei paklausi pasikvietus asmeniškai – papasakos nuo A iki Z.
Tad smagu pasidžiaugti, kad pas mus vis dėlto vyrai nesigėdija gaminti valgyt ar pasiimti vaikus iš darželio, o moterys turi tiek pat galimybių ir noro reikšti nuomonę ir prisiimti atsakomybę darbe, kaip ir vyrai.