Įmonė, kurioje dirba japonas, yra pagrindinis jo, kaip žmogaus, vertinimo kriterijus. Priklausymas didelei, gerai uždirbančiai korporacijai –aspektas, kuris lemia vyro socialinį gyvenimą. Pagal darbovietę žmonės apie tave susidaro teigiamą arba neigiamą nuomonę. Pavyzdžiui, tarp merginų yra paklausesni tie jaunuoliai, kurie turi ilgalaikę darbo sutartį didelėje korporacijoje. Niekam neįdomu ar tu sąžiningas, ar tavo šeima gera, ką veiki laisvalaikiu – svarbiausia, kur dirbi ir kaip ilgai.
Jei jums teks bendrauti su Japonijos įmonės atstovais, tie žmonės ir bus vadinamieji „Salary Man“ (atlyginimo vyrai). Tai didžioji dalis Japonijos visuomenės, vidurinioji klasė. Todėl norint suprasti kaip jie mąsto, reikia šiek tiek žinoti, kaip jie gyvena ir kokios yra jų suformuotos vertybės. Tai vyrai, kurie parneša į namus atlyginimą, iš kurio yra išlaikoma visa šeima (žmona, vaikai).
Kad geriau pavyktų papasakoti situaciją, kviečiu susipažinti su Yuki-san (mot.) ir Kataro-san (vyr.), kurie yra jau laimingai vedę 15 metų. (`San` yra kreipinys, kuris seka po vardo. Pvz. Jonas-san).
Kataro-san, salary man, likimas buvo nuspręstas, galima sakyti, jau tada, kai jis laikė stojamuosius egzaminus į darželį (2-3 m). Rodė, koks yra paklusnus, kaip moka gražiai pavalgęs nunešti lėkštę ir užsirišti batų raištelius. Jis yra vienturtis, nes tėvai apskaičiavo, kad dviejų vaikų neišgalės išleisti mokytis prestižinėse privačiose švietimo įstaigose. Tad jis nuo darželio laikų mokėsi kiekvieną dieną, įskaitant šeštadienius ir sekmadienius, nuo ryto iki vėlaus vakaro. Po mokyklos eidavo į kitą mokyklą mokytis papildomai, savaitgaliais eidavo į papildomas pamokas, būrelius, ir tik sekmadieniais gaudavo ilgiau pamiegoti. Būdamas 15 metų, jau buvo išsirinkęs (su mamos pagalba) universitetus, kuriuose planavo studijuoti ir kiekvienais metais, iki mokyklos baigimo, važiuodavo į jų atviras dienas. Mama buvo pagrindinė jo švietimo plano kuratorė. Ji nuolat sekdavo visą informaciją, aktyviai dalyvavo darželio, mokyklos ir t.t. komiteto veikloje. Nuo tada, kai ji ištekėjo, pagrindinis jos darbas buvo tvarkyti namus, daryt valgyt ir rūpintis, kad Kataro-san mokslo rezultatai būtų geri.
Kadangi jam visą jaunystę buvo akcentuojama, kad jo pagrindinė veikla yra mokytis, nes jis bus salary man – tai Kataro-san nemoka net iškepti kiaušinio. Pabaigęs mokyklą, aišku geriausiais rezultatais, jis įstojo į universitetą, kuriame nepraleido nei vienos paskaitos per 4 metus, visus namų darbus padarydavo gerokai prieš terminą, mažai linksminosi ir aktyviai dalyvavo universiteto socialinėje veikloje. Būdamas trečiame kurse, metai prieš baigimą, jis dalyvavo darbo pokalbiuose ir, aišku, gavo darbą didelėje ir garbingoje Japonijos įmonėje.
Tik pabaigęs universitetą, po diplomo įteikimo, jis pradėjo savo karjerą kaip salary man (tėvai be galo didžiavosi savo sūnum). Kataro-san dar ilgai nežinojo ką tiksliai dirbs įmonėje, dar ilgai nežinojo ir pati įmonė. Jis pradėjo savo karjerą kelių mėnesių įvadiniais kursais, kuriuose dalyvavo daug kitų naujai priimtų darbuotojų. Jų metu jis užmezgė daug naujų pažinčių, kurios jam bus svarbios vystant tolimesnę karjerą įmonėje. Po mokymų, visi nauji darbuotojai buvo paskirstyti į skirtingus departamentus ir 2-4 metus, rotaciniu būdu, kas pusmetį buvo perkeliami iš vieno departamento į kitą. Tai leido Kataro-san susipažinti su daug įmonės darbuotojų ir užmėgsti gerus ryšius.
Maždaug po 4 metų, Kataro-san galutinai buvo įdarbintas pardavimo skyriuje. Jis jame dirbo dar 2 metus, kol buvo paaukštintas iki komandos vadovo pareigų. Tuomet dar 5, kol tapo vadybininko padėjėju, ir dar 10, kol tapo vadybininku. Dirbdamas penktuosius metus jis įmonėje susipažino su Yuki-san. Jis ją buvo matęs prieš tai daug kartų, bet prireikė gerų 3 metų, kol jie pradėjo šnekėtis asmeninėmis temomis (pvz., apie pomėgius ar vaikystę). Kai jie susituokė, Yuki-san iškart metė darbą ir investavo visą savo laiką į šeimą. Po 4 jų vedybinio gyvenimo metų ir po 4 metų, praleistų vienai besėdint namie (skalbiant ir darant valgyt), jiems gimė sūnus. Dabar jos visas dėmesys yra jam.
Kataro-san dirba kiekvieną dieną maždaug iki 22:00-24:00, o savaitgaliais važinėjasi su bendradarbiais motociklu. Yuki-san rūpinasi namais ir vaiku. Ji pyksta ant Kataro-san kad jis mažai būna namie, tačiau dėl to Kataro-san, nenori eiti namo ir ilgai užsibūna darbe arba dažnai eina išgert kartu su bendradarbiais. Jų sūnus mokosi nuo ryto iki vakaro, nes planuoja buti salary man – taip kaip ir jo tėvas.
P.S. Apie moteris plačiau „Moteris Japonijoje“, tačiau noriu paminėti, kad būtent todėl, kad moterys rūpinasi namais, o vyrai prie namų reikalų nekiša net piršto, perkamoji galia irgi yra moterų rankose. Todėl japoniškų prekių pakuotės būna labai „mielos“, parduotuvėse daug rausvos spalvos. Būtent jos – namų šeimininkės – nusprendžia, ką šeima valgys, kokį siurblį turės, ar kokius marškinius jos vyras dėvės darbe.
Jei jums teks bendrauti su Japonijos įmonės atstovais, tie žmonės ir bus vadinamieji „Salary Man“ (atlyginimo vyrai). Tai didžioji dalis Japonijos visuomenės, vidurinioji klasė. Todėl norint suprasti kaip jie mąsto, reikia šiek tiek žinoti, kaip jie gyvena ir kokios yra jų suformuotos vertybės. Tai vyrai, kurie parneša į namus atlyginimą, iš kurio yra išlaikoma visa šeima (žmona, vaikai).
Kad geriau pavyktų papasakoti situaciją, kviečiu susipažinti su Yuki-san (mot.) ir Kataro-san (vyr.), kurie yra jau laimingai vedę 15 metų. (`San` yra kreipinys, kuris seka po vardo. Pvz. Jonas-san).
Kataro-san, salary man, likimas buvo nuspręstas, galima sakyti, jau tada, kai jis laikė stojamuosius egzaminus į darželį (2-3 m). Rodė, koks yra paklusnus, kaip moka gražiai pavalgęs nunešti lėkštę ir užsirišti batų raištelius. Jis yra vienturtis, nes tėvai apskaičiavo, kad dviejų vaikų neišgalės išleisti mokytis prestižinėse privačiose švietimo įstaigose. Tad jis nuo darželio laikų mokėsi kiekvieną dieną, įskaitant šeštadienius ir sekmadienius, nuo ryto iki vėlaus vakaro. Po mokyklos eidavo į kitą mokyklą mokytis papildomai, savaitgaliais eidavo į papildomas pamokas, būrelius, ir tik sekmadieniais gaudavo ilgiau pamiegoti. Būdamas 15 metų, jau buvo išsirinkęs (su mamos pagalba) universitetus, kuriuose planavo studijuoti ir kiekvienais metais, iki mokyklos baigimo, važiuodavo į jų atviras dienas. Mama buvo pagrindinė jo švietimo plano kuratorė. Ji nuolat sekdavo visą informaciją, aktyviai dalyvavo darželio, mokyklos ir t.t. komiteto veikloje. Nuo tada, kai ji ištekėjo, pagrindinis jos darbas buvo tvarkyti namus, daryt valgyt ir rūpintis, kad Kataro-san mokslo rezultatai būtų geri.
Kadangi jam visą jaunystę buvo akcentuojama, kad jo pagrindinė veikla yra mokytis, nes jis bus salary man – tai Kataro-san nemoka net iškepti kiaušinio. Pabaigęs mokyklą, aišku geriausiais rezultatais, jis įstojo į universitetą, kuriame nepraleido nei vienos paskaitos per 4 metus, visus namų darbus padarydavo gerokai prieš terminą, mažai linksminosi ir aktyviai dalyvavo universiteto socialinėje veikloje. Būdamas trečiame kurse, metai prieš baigimą, jis dalyvavo darbo pokalbiuose ir, aišku, gavo darbą didelėje ir garbingoje Japonijos įmonėje.
Tik pabaigęs universitetą, po diplomo įteikimo, jis pradėjo savo karjerą kaip salary man (tėvai be galo didžiavosi savo sūnum). Kataro-san dar ilgai nežinojo ką tiksliai dirbs įmonėje, dar ilgai nežinojo ir pati įmonė. Jis pradėjo savo karjerą kelių mėnesių įvadiniais kursais, kuriuose dalyvavo daug kitų naujai priimtų darbuotojų. Jų metu jis užmezgė daug naujų pažinčių, kurios jam bus svarbios vystant tolimesnę karjerą įmonėje. Po mokymų, visi nauji darbuotojai buvo paskirstyti į skirtingus departamentus ir 2-4 metus, rotaciniu būdu, kas pusmetį buvo perkeliami iš vieno departamento į kitą. Tai leido Kataro-san susipažinti su daug įmonės darbuotojų ir užmėgsti gerus ryšius.
Maždaug po 4 metų, Kataro-san galutinai buvo įdarbintas pardavimo skyriuje. Jis jame dirbo dar 2 metus, kol buvo paaukštintas iki komandos vadovo pareigų. Tuomet dar 5, kol tapo vadybininko padėjėju, ir dar 10, kol tapo vadybininku. Dirbdamas penktuosius metus jis įmonėje susipažino su Yuki-san. Jis ją buvo matęs prieš tai daug kartų, bet prireikė gerų 3 metų, kol jie pradėjo šnekėtis asmeninėmis temomis (pvz., apie pomėgius ar vaikystę). Kai jie susituokė, Yuki-san iškart metė darbą ir investavo visą savo laiką į šeimą. Po 4 jų vedybinio gyvenimo metų ir po 4 metų, praleistų vienai besėdint namie (skalbiant ir darant valgyt), jiems gimė sūnus. Dabar jos visas dėmesys yra jam.
Kataro-san dirba kiekvieną dieną maždaug iki 22:00-24:00, o savaitgaliais važinėjasi su bendradarbiais motociklu. Yuki-san rūpinasi namais ir vaiku. Ji pyksta ant Kataro-san kad jis mažai būna namie, tačiau dėl to Kataro-san, nenori eiti namo ir ilgai užsibūna darbe arba dažnai eina išgert kartu su bendradarbiais. Jų sūnus mokosi nuo ryto iki vakaro, nes planuoja buti salary man – taip kaip ir jo tėvas.
P.S. Apie moteris plačiau „Moteris Japonijoje“, tačiau noriu paminėti, kad būtent todėl, kad moterys rūpinasi namais, o vyrai prie namų reikalų nekiša net piršto, perkamoji galia irgi yra moterų rankose. Todėl japoniškų prekių pakuotės būna labai „mielos“, parduotuvėse daug rausvos spalvos. Būtent jos – namų šeimininkės – nusprendžia, ką šeima valgys, kokį siurblį turės, ar kokius marškinius jos vyras dėvės darbe.